Kitos aktualijos

A.Šliogeris teigia, kad filosofija šiuo požiūriu yra vienintelė ir akimirką trunkanti to atsvara.

Neseniai pasirodęs „Filosofijos likimas“ yra pirmoji Jūsų knyga pažymėta bendradarbiavimo su kitu lietuvių filosofu Algiu Mickūnu. Kaip atsirado idėja į vieną knygą sudėti abiejų svarstymus? Kas jus vienija ir skiria?

Su Algiu Mickūnu esame labai seni draugai. Pradėjome susirašinėti dar sovietmečiu. Tada Lietuvą pasiekdavo žurnalas „Metmenys“, o jis buvo praktiškai vienintelis į jį rašantis filosofas. Jau tada žinojau, kad A. Mickūnas egzistuoja, kad yra filosofas.

Mes susipažinome 1991 metais Amerikoje, „Santaros“ suvažiavime, o po to tapome draugais.

Bendros knygos idėja yra A. Mickūno idėja. Prieš porą metų jis man pasiūlė kartu parašyti knygą. Aš nelabai norėjau, bet sutikau. Nenorėjau, nes apskritai esu vienišius, mėgstu rašytii vienas.

Pagunda buvo ta, jog mūsų intelektualinės patirtys yra labai skirtingos. Jis yra klasikinis medijų epochos Amerikos profesorius. Turiu galvoje, kad didelė dalis jo gyvenimo buvo praleista lėktuvuose ir net nežinau, kur jis nėra skaitęs paskaitų.

O aš esu namisėda. Sovietmečiu apskritai nebuvo galima keliauti bent jau į Vakarus, o šiais laikais aš jau nebenorėjau.

Taigi mūsų intelektualinė patirtis – labai skirtinga. Kai susipažinome ir ilgą laiką pabendravome, pamatėme, kad mūsų žvilgsnis į daiktus yra labai panašus. Truputį juokadami tą mes pavadinome lietuvišku galvojimu.

Kėlėme ir klausimą, ar yra toks lietuviškas galvojimas. Manėme, kad mes žiūrime į daiktus truputį kitaip nei, tarkime, klasikinėje Rytų tradicijoje ar net klasikinėje Vakarų tradicijoje.

Kadangi sutikau, kad esama bendros patirties, sutikau rašyti knygą. Sutarėme kiekvienas rašyti savo dalį visiškai atskirai ir nepriklausomai – taip ir darėme. Išėjo du savarankiški tekstai, tačiau pagrindinės išvados iš tikrųjų labai panašios. Tarsi patikrinome, kad toks lietuviškas galvojimas yra ir tas eksperimentas savotiškai pasitvirtino.

Jau šiek tiek užsiminėte, kad Algio Mickūno filosofavimo galimybė yra viešas kalbėjimas, klausinėjimas ir įsitraukimas į diskusiją. Kokia šiuo požiūriu Jūsų nuomonė – kalbėti ar rašyti?

Šiuo požiūriu esame visiškos priešingybės. Jis yra ekstravertas ir jam smagiausia dirbti su auditorija: jis skatina žmones, jis užsiveda, užsidega. O aš esu vienišius. Apskritai net nemėgstu pedagogikos.

Jeigu jį auditorija skatina, tai mane gniuždo. Jis labai mylimas studentų, o aš apskritai kalbu sunkiai. Aš geriau rašau nei kalbu, o jis priešingai.

Bet tai netrukdo pamatyti daiktus panašiai ir apie tai papasakoti. Charakterių skirtumas nėra kliūtis.

Jūsų parašytoje knygos dalyje interpretuojate žmogaus, kuris yra nedalus, bet nuolat „išskaidomas“ į politinį, estetinį, dvasinį, fizinį gyvenimus, būtį. Ar šiandien įmanoma į save žiūrėti kaip į vieną ir nedalų daiktą?

Ir mano, ir Algio Mickūno pagrindinė idėja yra ta, kad individualumas yra aukščiau nei visuotinybė. Tai prieštarauja praktiškai visai Vakarų tradicijai. Galbūt tik „graikuose“ buvo laikoma, kad individas yra pirminė duotis.

Bet kuris gyvas padarėlis yra individas. Jūs, aš, peliukas, šuo – nesvarbu.

Dabartinis mokslas teigia, kad žmogus yra mašina, sudaryta iš dalių. Jeigu žmogus sudarytas iš dalių, tai kuo jis skiriasi nuo automobilio? Automobilį aš galiu išardyti, sudėti – jis vėl važiuoja. Ar aš galiu šunį išardyti į dalis, atsukti galvą, nusukti kojas ir vėl sudėti atgal? Jis dar bus šuo? Ne.

Tai labai paprasta mintis, tačiau keista, kad Vakarų filosofijoje ši mintis buvo visiškai ignoruojama. Dabar visai naiviai galvojama, kad mes esame „cheminė laboratorija“, kitaip tariant, mašina.

Pavyzdžiui, genetinis požiūris sako, kad žmogus yra genų kombinacija. Inžinieriai gali vieną geną atskirti, išpjauti, pridėti ir priauginti, pavyzdžiui, žmogui kiaulės galvą. Tai yra visiška nesąmonė, nes jokio gyvo daikto negalima traktuoti kaip mašinos.

Tai yra absoliuti klaida, o mes su Algiu bandėme šią klaidą parodyti.

Todėl save ir kitus vadinu „a-tomu“, nes manyje, kaip ir kiekvienoje gyvoje būtybėje, yra neskaidomas ir visiškai nepažinus branduolys. Pažinimas jau yra ardymas. Pažinti galima mašiną, bet ne gyvą padarą.

Viename interviu sakėte, kad fotografija Jums padeda pamatyti tai, koks iš tiesų yra pasaulis. Ar galima paklausti, kokį pasaulį Jūs matote?

Apie tai nieko negaliu pasakyti. Tą, ką matau, galiu apytikriai nufotografuoti. Tai yra tikras pasaulis, priešingas įvairiems prietarams, kurie jau yra susiformavę, pavyzdžiui, kad daiktai yra sudaryti iš atomų dabartine šio žodžio prasme, o mes esame biocheminių reakcijų visuma.

Aš klausiu, o kur tos biocheminės reakcijos? Jos yra tik laboratorijoje, taip? Jeigu aš gyvenu normaliame pasaulyje, tai nėra visų šių kliedesių, atsirandančių laboratorijose, kuriose žmogus ir kiti padarėliai yra laikomi mašinomis. Pasakyti, kad tu esi iš biocheminių reakcijų reiškia pasakyti, kad esi laboratorija. Tas pasaulis, kurį aš matau, yra tikras.

Reikia skirti žiūrėjimą ir matymą. Jau Evangelijoje pasakyta „žiūrėsi, bet nematysi“. Tai nėra tas pats, bet jeigu pamatai pasaulį, tai pamatai jį tokį, koks jis yra.

Ir koks tada kyla jausmas? Ar nesinori paklausti, kas tuomet?

Normalus. Jeigu pamatai, yra smagu. Pamatei saulėtekį, upelį ar čiulbantį paukštį tai – visiškai normalus dalykas. Kai pamatai, tada nebelieka jokio jausmo: tampi veidrodis arba, kaip gražiai sako Schopenhaueris, tampi atviroji pasaulio akis.

Pagrindinis dalykas yra tiesioginė juslinė patirtis. Čia yra pamatų pamatas, o visa kita tik prisideda. Taip atrodytų, bet jeigu žiūri į Vakarų filosofijos istoriją arba Rytų išmintį ten visur yra aiškinama, kad tai, ką tu matai, yra kliedesiai, o tiesa yra pasiekiama kažkokiais ypatingais būdais: meditacija, kontempliacija, mąstymu, matematinėmis formulėmis, skrydžiu kosminiu laivu ar žiūrėjimu pro teleskopą ar mikroskopą. O jeigu žiūri ne pro teleskopą – tai netiesa? Tiesa.

Knygoje rašote, kad mūsų civilizacija yra katastrofiška. Teigiate, kad užaugome ant degradavusių religijos, meno, mokslo pamatų, o pirmapradė žmogaus laikysena nihilistinė. Ar žmogaus veikimas pasaulyje yra vien tik ardymas?

Žmogus niekada negali būti neardantis. Mėgstu sakyti, kad nenukirtęs medžio, neišdroši medinės statulėlės. Naikinimas yra absoliučiai neišvengiamas dalykas. Jei nenaikinsi, tai neišliksi. Ir taip daro ne tik žmogus, bet visi šios žemės padarai. Kito kelio nėra, tačiau galime klausti, kokie yra naikinimo mastai.

Dabartinė civilizacija yra pasiekusi tokius naikinimo mastus, kad Vakarus civilizacijos susinaikinimas gresia labai greitai. Jeigu dar Spengleris prieš 100 metų galėjo parašyti prognozes, kad po šimto metų įvyks Vakarų saulėlydis – tai jau yra dabartis.

Tai yra destruktyvi civilizacija, ji naikinimą pavertė savotišku idealu. Naikinimas yra būtinybė, tačiau tai, kad jis paskelbiamas aukščiausia norma, aš vadinimu nihilistiniu vartojimu.

Grūda per visus galus: ryk, vartok, pirk automobilį, paskui pirk kitą, automobilis netinka – pirk lėktuvą. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad naikinimo mastai yra pabaisiški. Tai banalybė ir akivaizdus dalykas.

Svarbiausia, kad yra sukurtos baisingos naikinimo priemonės. Žmogus tokių priemonių, kad paspaudus mygtuką per 10 sekundžių galima sunaikinti ištisą miestą, niekada neturėjo. Nejaugi manote, kad šitie dalykai nesuveiks? Šautuvas, net jei jo nelieti, vis tiek iššauna.

Tai viena, tačiau, kalbant apie atšilimą, galima sakyti, kad pragriaužtos mūsų Žemės šaknys. Baisu, kad naikinimo mastai peržengė bet kokį saiką ir bet kokias ribas, o ne tai, kad naikinama. Žmonės naikino, naikina ir naikins. Arba aš suvalgau kiaulę arba kiaulė suvalgo mane. Kitokios išeities nėra: tokia šios žemės sąranga.

Graikai klausė, ar saikas yra peržengiamas? Dabar saikas jau peržengtas – niekas apie jį net nekalba. Kalbama, kad reikia tik ryti, vartoti, gamybą nuolat didinti, jeigu tik gamyba sustoja – skandalas! Jeigu recesija – skandalas ! Tai jau visiškai nebevaldomas procesas, stichiškas. Tai yra savižudžių civilizacija. Mes gyvename savižudžių civilizacijoje ir jai pasipriešinti nebegalima.

Nebereikia būti pranašu, kad suprastum, kad tas ilgai tęstis nebegali.

O vis pasikartojantys bandymai susitarti dėl klimato atšilimo yra naivūs?

Vaikų žaidimai ir aukščiausio laipsnio veidmainystė. Niekas niekad nesusitars, veikiau prasidės karai. Kodėl kariaujama Irake, Afganistane? Kodėl ponas Bushas nesitaria su Sadamu, o jį pakaria?

Man juokingi čiulbesiai, kad mes sukursime pasaulinę vyriausybę. Sukurkite, o kinai sakys: „Eikite jūs sau“. Taip pat sakys rusai. Tai yra utopijos.

Kaip ir visos savižudiškos civilizacijos, ši pripažįsta tik jėgą ir nieko daugiau. Visa ideologija yra pagrįsta revolveriu. Tai ir vadinu revolverio kultūra. Kaip gali šiai kultūrai priklausantys žmonės susitarti? Jie atstatys vienas kitam revolverius.

Šiame laikmetyje garbinama ne tik jėga, tačiau ir įvairūs vaizdai...

Tokios vulgarios civilizacijos niekuomet nėra buvę. Aš neblogai išmanau istoriją, tačiau šitokios vulgarios, atvirai garbinančios jėgą, smurtą, pornografiją niekada nebuvo – čia yra unikalus dalykas.

Buvo labai žiaurių dalykų, bet kad ant pjedestalo būtų iškelti šitie dalykai – niekada.

Rašoma, kad pirmas filosofo žingsnis yra nuostaba. Ką dar filosofas veikia tokiame pasaulyje?

Filosofas yra stebėtojas. Jis tik stebi ir nekiša niekur nagų. Aristotelis sako, kad aukščiausia žmogaus gyvenimo viršūnė yra amžinų esmių stebėjimas. Jis turi galvoje ne angelus, o būtent amžinąsias esmes: medžio esmę, saulėtekio esmę ir panašiai.

Taip akimirkai nurimsti ir akimirka atsipalaiduoji. Pastebi, koks gražus yra pasaulis. Man regis, kad pamatinė filosofijos kategorija turėtų būti ne tiesa, o grožis. Šioje vietoje aš atmetu visą Vakarų filosofiją. Grožis mane priverčia gerbti nežmogiškus dalykus: gyvuliukus, kalnus, upes ir pan. Tai vadinu antinihilistiniu judesiu. Tai vienintelė akimirka, kada gali nenaikinti. Tai savotiška atsvara ir atsiribojimas nuo dabartinės pabaisiškos ir nihilistinės žmogaus prigimties.

Kai naikinimas yra ant pjedestalo, viskas turi būti sužmoginta, perdirbta: viską reikia pagaminti. Sakau, kad kuriant ar gaminant naikinami nežmogiški dalykai, pavyzdžiui, pieva, žemė, jūra, debesys.

Tai atmetu kaip šėtoną. Žinoma, metaforiškai tariant, netikiu aš jokiais dievais, jokiais šėtonais – tai yra religijų kliedesiai. Aš tuo požiūriu esu blaivaus žvilgsnio į pasaulį. Tačiau, metaforiškai kalbant, tai yra vienintelė priešstata šėtoniškai civilizacijai, kuri baigia viską sunaikinti.

Nei aš, nei Algis Mickūnas nepretenduoja į jokius pranašus. Jeigu gali, sustok, atsisėsk ir pažiūrėk, kaip gražu. Viskas.

Niekam to neprimetu, man šlykščiausias žmogaus egzistencinis tipas yra pranašas. Kiekvienas tegu eina savo keliu. Aš kalbu už save ir sau, o ne kam nors kitam. Galiu papasakoti, patinka – prašau, bet tai ne mano reikalas. Kategoriškai atmetu garsią Markso (kurio labai nemėgstu) tezę, kur jis iškilmingai pareiškia, kad iki šiol filosofai aiškino pasaulį – mes jį pakeisim. Na ir pakeitė: konclageriai, atominės bombos ir pan. Kas iš to keitimo pasauliui?

Priešingai, filosofo unikalumas yra tas, kad jis vienintelis akimirkai – visąlaik to daryti negali – susilaiko nuo veiksmo. To veiksmo per daug: 99 proc. žmonių veikia, jų tokia prigimtis, o filosofas yra unikalus padaras tuo, kad filosofijos dėka tiesiog sustoja. Kaip Heideggeris rašo, atsipalaiduok.

Skaičiusieji knygą „Filosofijos likimas“ teigia, kad Jūs, vis dėlto, filosofijai prognozuojate geresnį likimą. Kodėl?

Stengiuosi neužsiminėti jokiomis pranašystėmis. Džiaugiuosi, kad galiu papasakoti tai, ką pamačiau šiame pasaulyje. Manau, kad tai galima pavadinti filosofija.

Vakaruose filosofija vis laidojama. Man tai juokinga. Prisirišu prie vienaskaitos pirmojo asmens: jeigu bandau papasakoti tai, ką matau, eidamas į dialogą su didžiaisiais mąstytojais, aš galiu tą pavadinti filosofija. Ji [filosofija] nemirė. Aš tą darau. Kai aš numirsiu, gal tada ir filosofija mirs, nežinau. Bet kol aš gyvas ir ji gyva, visi tie paistalai apie filosofijos pabaigą yra juokingi.