Užsienyje

Vakarietišką demokratiją bei laisvąją rinką propaguojantys institutai Amerikoje ir Vakarų Europoje susikrovė milijonus kalbėdami banalybes buvusių socialistinių šalių gimstančiam politiniam elitui.

Tačiau kaip visada pasirodo, kad pamokslauti lengviau, nei pačiam elgtis laikantis deklaruojamų principų. Kaip stebuklų lazdele mostelėjus žodį „globalizacija“ Vakarų politikų bei ekonomistų sąmonėje pakeitė svarstymai, kaip ginti savo šalių gamybą bei darbininkus.

Iš kapų prisikėlė protekcionizmas. Ir nesvarbu, kad būtent protekcionizmas labai paaštrino kad ir XX amžiaus pradžios krizę. Prancūzijos prezidentas dešinysis Nikolas Sarkozy ragina šalies automobilių gamintojus grįžti namo į tėvynę, o Jungtinėse Valstijose, neokonservatyvizmo gimtinėje bei tikriausia šios ideologijos kapinėse, skamba raginimai „pirkti tik amerikietiškas prekes“.

Matyt, žmonių instinktai, taip pat ir ekonomikoje, nesikeičia.

Pabandykime pažvelgti, ką protekcionizmas gali atnešti pasaulio ūkiui.

Praeitą savaitgalį Romoje vyko G-7, labiausiai išsivysčiusių valstybių finansų ministrų susitikimas. Kaip ir reikėjo tikėtis, buvo pakartota daug užkeikimų palaikančių laisvą rinką smerkiančią protekcionizmą. Jungtinių Amerikos Valstijų finansų ministras Timas Geitneris pareiškė: „Visos šalys turi ir toliau būti pasišventusios laisvai prekybai ir investicijų politikai, nes tai yra sėkmingo augimo garantas“.

Europos Sąjungos finansų ministrai taip pat kartojo, jog „reikia padaryti viską, kad niūri protekcionizmo istorija nepasikartotų“.

Tačiau jau dabar realybė neatitinka politikų bei finansų ministrų tvirtinimų. Rusija įvedė naujus prekybos tarifus importuojamiems automobiliams. Tai sukėlė protestus, bet nepakeitė valdžios sprendimo, nors pačios Rusijos automobilių pramonė beviltiškai atsilikusi ir bankrutuoja.

Sklinda gandai, kad Filipinai ir Brazilija ruošiasi įvesti plieno prekybos tarifus. Tai aiškiai yra atviras savo pramonės gynimas, bet yra daugelis sunkiau plika akimi matomų ūkio ir darbo jėgos gynimo formų, kurios ne mažiau pražūtingos, nei viešai skelbiami prekybos tarifai.

Šiomis dienomis Didžiojoje Britanijoje įvyko ne viena demonstracija, reikalaujanti priimant į darbą suteikti pirmenybę britams, o ne italams ar kitų – pabrėžiu, jau kalbama apie Europos Sąjungos šalių, – darbininkams.

Nejau į Europą grįžta laikai, kai darbą bus galima lengviau susirasti vyraujančios tautybės piliečiams? Ką tokiu atveju reikš žodžių junginys „Europos Sąjunga“?

Beje, Europos Sąjungoje paslėpta diskriminacinė politika veikia ir dabar. Sakykim, Prancūzijos ar Vokietijos firmos darbuotojus visų pirma atleidžia iš savo filialų, veikiančių naujosiose šalyse narėse, sakykim, Čekijoje ar Lietuvoje. Tokia politika, be abejo, gauna Prancūzijos prezidento pritarimą. Juk galų gale už jį balsuos Prancūzijos, o ne Slovakijos rinkėjai.

Pasaulinė ekonominė krizė atskleidžia dar vieną Sąjungos silpnąją pusę – protekcionizmo grėsmę. Ką gi, gerai, kuo anksčiau, tuo didesnė tikimybė, kad ji bus įveikta.

Pabaigai – šiek tiek apie raginimą pirkti tėvynėje pagamintas prekes. Raginimai „pirkti amerikietiškas prekes“, „pirkti tik Ispanijoje pagamintus produktus“, bei „Britanijoje sukurtas darbo vietas atiduoti tik britams“ yra nacionalizmas tikrąja to žodžio prasme.

Žengiant toliau šia kryptimi ateitis pradeda atrodyti miglota bei neaiški.