Lietuvoje

Kyla paprastas klausimas: ar galime sutikti, jog partijos yra blogis, mažinantis ar net atimantis iš žmonių galimybę dalyvauti krašto valdyme?

Kiekvienas iš mūsų gali pažerti milijoną priekaištų net ir tai partijai, už kurią balsavo. Visose be išimčių yra žmonių, susipykusių su teise, etika, morale, o kartais ir sveiku protu. Tačiau civilizuotas pasaulis nesukūrė kito, geresnio būdo demokratiškam ir prognozuojamam valstybės valdymui.

Anksčiau ar vėliau kiekviena partija atskleidžia savo tikrąjį veidą ir ideologinį identitetą. Ilgalaikė, nuosekli partinė veikla suteikia galimybę išauginti kuklesnio ar stambesnio kalibro viešai atpažįstamus lyderius. Nė iš vieno piliečio nėra atimta teisė įvertinti, kas jie tokie, balsuoti už juos ir pakeisti nuomonę per dar kitus rinkimus.

Partija ar jų koalicija gali turėti ir turi valdžios tik tiek, kiek jos suteikia rinkėjai. Dalyvaudami rinkimuose arba (o tai plinta) nusišalindami. Jau vien todėl teiginys, jog partijos šalyje uzurpavo valdžią, atrodo keistokai. Mažai ką keičia ir tai, kad jis nuskambėjo niekaip neįteisinamų tiesioginių merų rinkimų kontekste.

Iš tiesų, savivaldos rinkimuose partijos yra privalomas tarpininkas tarp būsimos valdžios ir žmonių. Būsimas meras – lyg katė maiše. Gali tik spėlioti kas ir kodėl juo bus. Tiesioginiai mero rinkimai galėtų mažinti takoskyrą, galbūt net paskatintų žmones būti aktyvesniais. Todėl iš principo yra geras dalykas.

Bet nebūkime naivūs, tokios galimybės buvimas savaime neišsprendžia nė vienos realios savivaldos problemos. Tačiau gali sukurti naujų. Jau ir dabar turime savivaldybių, kuriose valdžia yra uzurpuota vieno žmogaus arba vietos klano. Tiesioginiai rinkimai gali dar plačiau atverti vartus tokiam modeliui. Taip pat populizmui, kuris galiausiai sukelia dar didesnį nusivylimą valdžia.

Antai demokratijos stoka nesiskundžiančios JAV atstovai noriai pasakoja daugybę atvejų, kai rinkti merai tampa vietos karaliukais, primetančiais beveik feodalinį supratimą. Bet turi ir gerų pavyzdžių.

Tad ar tikrai esminė ir vienintelė problema yra rinkimų modelis? Galbūt bėdos kyla pirmiausia dėl to, kad Lietuvos gyventojai daug kalba apie valdžią ir politiką, bet vis dar yra apolitiški. Dažnai yra sunku suprasti, kokie motyvai lemia jų pasirinkimus.

Jeigu jie merus rinks taip pat „atsakingai“, kaip renka Seimą, savivaldoje gali patekėti šviesi baukučių ir karalių saulė. Ką jau bekalbėti apie galingus viktorus. Kas gali būti blogiau, nei pinigų ir kišeninių interesų okupuota valdžia?

Kitaip sakant, tiesiogiai rinkti merai turi tiek pat galimybių uzurpuoti valdžią, kaip ir prastai savo misiją suprantantys partijų pagrindu organizuoti politikai. Kaip tai sustabdyti? Patikimiausias būdas – pačiam dalyvauti politikoje. Partijos yra seniai patikrinta ir demokratinėse valstybėse prigijusi tokios veiklos forma.

Nepatinka tau pagal pažiūras artimos politinės jėgos veikla? Įsiliek į jos gretas ir keisk iš vidaus.

Įtari, jog ilgainiui susiformavo nepajudinama partinė nomenklatūra? Ateik ir sulaužyk. Manai, kad tai neįmanoma? Suburk bendraminčius , kurk kitokią. Geresnę. Konkuruok. Sunku? Reikia daug savanoriškai ir dažniausiai nemokamai dirbti. Daug žinoti. Apsispręsti. Tai tiesa. Labai sunku.

Bet kito patikimo kelio nėra. Žinoma, jeigu norime turėti gyvą, o ne fasadinę demokratiją.

Taip atsirado Sąjūdis. Taip kūrėsi Lietuvos socialdemokratai, Tėvynės sąjunga, liberalai. Sunkiai, skausmingai, klysdami, keisdami lyderius.

Partijų egzistavimas, laisva jų veikla, jų konkurencija dėl rinkėjų meilės ir valdžios yra vienas didžiausių laisvės laimėjimų. Bet per dvidešimt metų lietuviai dar nepavertė jo savo gyvenimo būdu, nepanoro būti aktyvesniais politikos, o tuo pačiu ir valstybės kūrimo dalyviais.

Patogu būti skeptišku stebėtoju, kaltinti, esą kažkas uzurpavo valdžią ar valdo ne taip. Bet patogiai įsitaisius vertėtų bent pripažinti: kol dominuoja politinė tinginystė ir aklumas, tiesioginiai merų rinkimai, ar kitos modernybės mažai ką pakeis.

Be abejo, dabartinė sistema turi daug gerai žinomų ir ne kartą paviešintų ydų. Bet labai trumparegiška kaltinti dėl to partijas. Priešingai, aktyvus dalyvavimas jų veikloje gali ir privalo mažinti atotrūkį tarp politikos, valdžios ir visuomenės. Kuo jis mažesnis, tuo mažiau uzurpuotos ar kišeninės valdžios. Koks bebūtų savivaldos ar kitų rinkimų modelis, partijos buvo ir bus viena svarbiausių demokratijos raiškos atramų.