Kitos aktualijos

Dienraštyje „New York Times“ jo korespondentė Europoje Sarah Lyell iš Oksfordo gegužės 27-ąją rašė, kad norint įstoti į vieną garsiųjų Oksfordo universiteto padalinių, Visų sielų koledžą, anksčiau reikėdavo išlaikyti „paprastą, bet velniškai sunkų“ egzaminą.

Jį sudarydavo tik vienas žodis, pvz., „vanduo“ arba „šališkumas“, iš kurio norintieji įstoti kažkaip turėdavo per tris valandas išburti rišlų, protingą tekstą.

Egzamino tikslas buvo patikrinti sugebėjimą vikriai, išradingai mąstyti, bet kartais atrodydavo, jog juo tikrinamas tik mokėjimas skambėti protingai, nieko daug nepasakant.

„Tai virtuoziškumo demonstravimas tam, kad išvengtum tikrai atsakyti į klausimą“, – taip istorikas Robinas Briggsas apibūdino savo 1964 m. rašinį apie „nekaltybę“, kurį pradėjo analizuodamas Vagnerio operos „Reino auksas“ pirmuosius akordus ir paskui, be kita ko, įvedė Stendalio romanų netobulus herojus ir karo belaisvių stovyklos baisumus Williamo Goldingo romane „Laisvas kritimas“.

Tačiau neseniai universitetas nutarė, šiek tiek gailėdamasis, vieno žodžio klausimo egzamino atsisakyti. Oksfordo jaunimas nebeturės šitos unikalios galimybės pademonstruoti savo intelektų akrobatinio lankstumo.

Vieno žodžio klausimo egzaminas buvo siūlomas nuo 1932-ųjų. Jo atskleidimas būdavo laikomas tokiu nuostabiu įvykiu, jog net ir nesiruošiantieji stoti kasmet rinkdavosi prie Visų sielų koledžo ir laukdavo apie jį žinių. O egzaminą laikantieji žodį sužinodavo, apvertę vieną baltą puslapį, ant kurio jis būdavo išspausdintas.

Tačiau, kaip sakė koledžo rektorius, Seras Johnas Vickersas, „vienžodžio klausimo egzaminas jau kurį laiką nebeatrodė pats geriausias būdas įžvelgti kandidatų tinkamumo“.

Bet ir tais senais laikais jis nebuvo vienintelis egzaminas. Jis truko 3 valandas, bet dar buvo ir 9 kitos valandos, išdėstytos per dvi dienas. Taigi iš viso 12 valandų, pusė iš jų skirtos kandidatų akademinei specialybei, kita pusė – bendriems dalykams, su tokiais klausimais kaip, pvz., „Ar nekaltieji gali nieko nebijoti?“, „Ar globalinis šilimas geriau negu globalinis šalimas?“, „Kiek pasaulyje turėtų būti žmonių?“ ir „Ar moralinis orgijos charakteris kinta, jeigu jos dalyviai dėvi nacių uniformas?“

Šitie klausimai pakankamai bauginantys. Tačiau vienažodžio klausimo egzaminas yra tas, kurį jį laikę atsimena ilgiausiai.

Praeityje reikėdavo rašyti esė tokiais žodžiais, kaip „stilius“, „cenzūra“, „labdara“, „reprodukcija“, „naujovė“, „chaosas“, „gailestingumas“.

Ne visi tai sugebėdavo.

„Vienas kitas kandidatas, įskaitant kai kuriuos pačius geriausius, sutrikdavo susidūręs su tokia užduotimi", – sakė Robinas Briggsas, ilgametis moderniosios istorijos Oksfordo universitete dėstytojas.

Bet kitiems tai buvo smagus iššūkis. „Pašėlęs malonumas“ – taip neseniai laikraštyje „Daily Telegraph“ rašė Matthew Edwardas Harrisas, prisimindamas savo 2007 m. rašinį tema „harmonija“.

Jis buvo nutaręs, teigė jis, kad, „nepaisant kokį žodį gaučiau, savo atsakymą sustatysiu vadovaudamasis Hegelio dialektika“. Ir tada, tarsi virėjas, besiknaisiojantis po savo šaldytuvo gilumas ieškodamas ingredientų sriubai, jis dar pridėjo Kanto kategorinį imperatyvą ir kūrybinių įtampų grupėje „Crosby, Stills, Nash and Young“ analizę.

Vis dėlto jam nepavyko, į Visų sielų koledžą jis nebuvo priimtas.

O rašytojas Harry Mountas, baigęs Oksfordo universitetą, bet į Visų sielų koledžą irgi neįstojęs, prisiminė savo 1994 m. sukurptą esė apie „stebuklus“.

Jame jis rašė apie „verkiančias Airijos madonas ir panašius dalykus. Ir apie kovą tarp tikėjimo ir cinizmo. Aš buvau cinikas ir netikėjau stebuklais, ir galbūt tai ir buvo blogai. Buvau tik ką skaitęs apie Karlą Popperį ir jo falsifikacijos teoriją, užtat mestelėjau kažką ir apie tai“.

Justinas Waltersas, bendrovės „Investis“ steigėjas ir vadovas, sakė, kad jo rašinys apie „korupciją“ nebuvo toks sunkus, kaip keliomis savaitėmis vėliau įvykęs egzaminas žodžiu.

Vienas iš daugybės egzaminuotojų jo paklausė: „Ponai Waltersai, Jūs savo esė išvedėte keletą labai įdomių skirtumų. Ar Jūs pasiruošęs juos apginti?“ Deja, aš tik labai neryškiai atsiminiau, ką buvau prirašęs. „Jūs esate dėstytojas, tai Jūs ir pasakykite, kas ten gero“, – tyliai pamąsčiau ir vos neleptelėjau garsiai“.

Kaip ten bebūtų, matyt, jis laikėsi gerai, nes buvo priimtas.

Seras Johnas Vickersas, dabartinis koledžo rektorius, anksčiau dirbęs Anglijos banko vyriausiuoju ekonomistu ir Karališkosios ekonomistų draugijos prezidentu, nebedrįsta garsiai ir viešai prisiminti, ką jis pats parašė 1979 m. apie „atsivertimą“.

„Vien tik apie tai pagalvojus man pagaugais nueina kūnas“, – prisipažįsta jis „New York Times“ korespondentei.